Pagal 2021–2030 m. švietimo plėtros programą bei nacionalinius strateginius dokumentus (pvz., NPP 2021–2030), kokybės užtikrinimas apima:

• Skaitmenizaciją (pvz., skaitmeninių kompetencijų integravimą į mokymo programas, skaitmeninių priemonių taikymą mokyme). 
• Žaliąjį kursą (pvz., tvarumo principus mokymo turinyje ir infrastruktūroje). 
• Pramonės 4.0 iššūkius (automatizacija, IRT sprendimai, pažangių technologijų integracija į mokymo programas).

Nauji įgūdžiai labai svarbūs siekiant sklandžiai pereiti į darbo rinką ir išsaugoti savo darbo vietą besikeičiančiuose sektoriuose. Iš įvairių duomenų galima daryti prielaidą, kad lietuviai palyginti mažai yra linkę įgyti naujų žinių ir įgūdžių apie žaliąją transformaciją ir tvarumą.

Egzistuoja įvairūs žaliųjų gebėjimų, žaliosios transformacijos, žaliųjų darbo vietų, įgūdžių žaliajai ekonomikai apibrėžimai. TVETipedia1 surinkti skirtingų organizacijų naudojami žaliųjų įgūdžių (green skills) apibrėžimai:

• Žalieji įgūdžiai – tai 1) techninės žinios ir įgūdžiai, leidžiantys specialistams veiksmingai naudoti žaliąsias technologijas ir procesus (t. y. efektyviai išteklius naudojančias technologijas ar procesus, kurie mažina atliekų kiekį ir žmogaus veiklos poveikį aplinkai); 2) bendrieji įgūdžiai, taip pat žinios, vertybės ir nuostatos, padedantys priimti aplinkai palankius sprendimus darbe ir gyvenime (Europos mokymo fondo apibrėžimas). 
• Žaliosios ekonomikos įgūdžius sudaro: 1) specifiniai (techniniai) įgūdžiai, reikalingi standartams, procesams ir paslaugoms pritaikyti arba įgyvendinti, kad būtų apsaugotos ekosistemos ir biologinė įvairovė ir sumažintas energijos, medžiagų ir vandens suvartojimas; 2) su tvariu mąstymu ir veikimu susiję bendrieji įgūdžiai, svarbūs visiems ekonomikos sektoriams ir profesijoms; 3) labai specializuoti įgūdžiai, reikalingi ekologiškoms technologijoms, pavyzdžiui, atsinaujinačiosios energijos, nuotekų valymo ar perdirbimo, kurti ir įgyvendinti (Cedefop apibrėžimas). 

Šiuos apibrėžimus jungia tai, kad žalieji įgūdžiai nesiejami vien tik su profesiniais įgūdžiais, o svarbus jų elementas – bendrieji gebėjimai, tvarus mąstymas, nuostatos dirbti, gyventi ir veikti tvariai. Įvairiuose apibrėžimuose akcentuojama, kad šie įgūdžiai gali būti sektoriniai (pavyzdžiui, pastatų atnaujinimas) ir tarpsektoriniai (pavyzdžiui, poveikio aplinkai vertinimas). 

Žaliosioms darbo vietoms reikalingus bendruosius įgūdžius galima suskirstyti ir pagal darbuotojų kvalifikacijų (kompetencijų) lygius (ILO, 2022)2. 

Įgūdžiai, aktualūs visiems darbuotojams: 

• aplinkosauginis sąmoningumas ir pagarba;  
• noras mokytis apie tvarų vystymąsi: gebėjimas prisitaikyti ir perimti įgūdžius, svarbius mokantis ir taikant naujas technologijas ir procesus, reikalingus poveikio aplinkai mažinimui darbo vietose; 
• komandinio darbo įgūdžiai, atspindintys poreikį organizacijoms kolektyviai dirbti sprendžiant aplinkosauginio poveikio problemą;  
• atsparumas, kad būtų galima įgyvendinti reikiamus pokyčius; 
• bendravimo ir derybų įgūdžiai, padėsiantys skatinti kolegas ir klientus imtis reikiamų pokyčių; 
• verslumo įgūdžiai, kad būtų galima pasinaudoti mažo anglies dvideginio kiekio technologijų ir aplinkos poveikio švelninimo galimybėmis; 
• darbo sauga ir sveikata. 

Aukščiau paminėti įgūdžiai skirtingose profesinio mokymo programose galėtų būti integruoti į atskirus programų modulius, pritaikant ir panaudojant skirtingoms kvalifikacijoms ar pramonės sektoriams. Pagrindinės temų sritys gali būti: 

• darnaus vystymosi principai, darnų vystymąsi skatinančių priemonių ir veiklos metodų pasirinkimas; 
• klimatui neutralios ir žiedinės ekonomikos principai; 
• pakartotinio naudojimo, pakartotinės gamybos, atnaujinimo ir perdirbimo procesų schemos; 
• tvarus išteklių naudojimas ir atliekų mažinimas; 
• gaminių projektavimas siekiant užtikrinti jų ilgaamžiškumą, lengvesnį taisymą ir pakartotinį medžiagų panaudojimą; 
• sinergetiniai verslo santykiai, leidžiantys geriau panaudoti šalutinius produktus ir atliekų energiją (pramoninė simbiozė); 
• inovatyvūs verslo modeliai, padedantys kurtis žiedinei ekonomikai. 

Skaitmeninė kompetencija apibrėžiama kaip patikimas, kritiškas ir atsakingas skaitmeninių technologijų naudojimas mokymosi, darbo ir dalyvavimo visuomenės gyvenime tikslais ir jų išmanymas3. Ji apima gebėjimą naudotis informacija ir duomenimis, bendravimą ir bendradarbiavimą, gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis, skaitmeninio turinio kūrimą (įskaitant programavimą), saugumą (įskaitant skaitmeninę gerovę ir su kibernetiniu saugumu susijusias kompetencijas), su intelektine nuosavybe susijusius klausimus, problemų sprendimą ir kritinį mąstymą. Skaitmeninė kompetencija apima tiek gebėjimą naudoti, rasti, filtruoti, vertinti skaitmeninį turinį ir juo dalytis, tiek jį kurti ir programuoti, taip pat ir veiksmingą naudojimąsi programine įranga, prietaisais, dirbtinio intelekto priemonėmis ar robotais. 

Sukurta skaitmeninės kompetencijos sandara (modelis) DigComp (naujausia versija 2.2), kurioje skaitmeninė kompetencija apibrėžta per 5 sritis: informacijos ir duomenų raštingumą, bendravimą ir bendradarbiavimą, skaitmeninio turinio kūrimą, saugumą ir problemų sprendimą. Iš viso DigComp – 21 kompetencija (nuoroda)4.

Skaitmeninės kompetencijos aprėptis yra labai plati. Svarstant skaitmeninius įgūdžius iš pramonės skaitmeninimo taško, prasmingomis tampa Lietuvos inovacijų centro Suminiame pramonės skaitmeninimo indekse5 pasiūlytos sritys: dalinimasis informacija elektroniniu būdu, integracija su tiekėjais / klientais, tiekimo grandinės valdymas, debesų kompiuterija, didieji duomenys, 3D spausdinimas, robotika, daiktų internetas, dirbtinis intelektas, elektroninė komercija, interneto naudojimas ir saugumas. 

Daugiau apie žaliosios ir skaitmeninės transformacijos įtaką profesiniam mokymui galima rasti: